dvarobravoromene.lt

DVARO BRAVORO MENĖ

Vestuvių, šeimos ir kitų švenčių organizavimas, jaukios ir erdvios pokylių ir šokių menės nuo 20 iki 90 žmonių. Erdvi ir tinkanti fotosesijoms aplinka su supynėmis, tarzanija, tinkliniu, krepšiniu ir futbolu. Sodyboje veikiančios 3 salės su apgyvendinimu ir maistu, ištisus metus.

DVARO BRAVORO MENĖS ISTORIJOS ATSIRADIMAS

Pralaimėjimas aukcione atnešė meilę, o ši pralaimėjimą pavertė pergale

Daugšiagirės dvarą pastatė broliai žydai: Dovydas, Sijus ir Meinoras Frenkeliai. Dovydas, rūpindamasis ekonomine nauda, šalia įsteigė ir spirito varyklą. Po Frenkelių valdymo laikotarpio buvo dar keli šeimininkai. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje dvaras buvo parduodamas aukcione, kuriame varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Aukcione nugalėjo K. Kudirkienė, tačiau to meto aukštas valdininkas J. Norkaitis rankų nenuleido ir į dvarą sugrįžo kitu – meilės – keliu. Jis susipažino su aukcione nugalėjusios K. Kudirkienės dukra, ja susižavėjo, įsimylėjo ir pasipiršo. Kai mergina ištarė taip, pora atšoko vestuves ir jaunai šeimai, kaip kraitis, atiteko dvaras. J. Norkaičio valdymo laikais dvaras ypatingai suklestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Dvaro ponia Kudirkaitė-Norkaitienė labai mylėjo rožes, pati išvesdavo naujas jų rūšis ir buvo sukūrusi nuostabaus grožio rožyną dvaro teritorijoje.

Dvaro kalvio Ptako prisiminimų takais

To meto dvaro šeimininkus buvę darbuotojai minėjo tik geru žodžiu: jie buvo apibūdinami kaip geri, bendraujantys žmonės, rodantys ypatingą pagarbą darbuotojams. Dvaro sodininkui šeimininkai buvo pastatę atskirą namą. Daugumą prisiminimų dabartinei dvaro spirito varyklos pastato šeimininkei Nijolei Lukoševičienei papasakojo to meto dvaro kalvis Ptakas. Jį, 17–metį jaunuolį, dvaro šeimininkas J. Norkaitis parsivežė iš Vilniaus. Buvusios salyklos patalpas pavertė kalve. O Ptakui skyrė dviejų kambarių butą kumetyne. Taip J. Norkaitis Ptakui parūpino darbą ir stogą virš galvos. Čia kalvis ir praleido visą savo gyvenimą: sukūrė šeimą, dar du metus dirbo ir nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau, kai rankų darbo kalvius pakeitė technika, toliau leido dienas tame pačiame dviejų kambarių bute kumetyne. Paskutiniais gyvenimo metais, garbaus amžiaus kalvis, tarsi gyveno jaunystės dienų prisiminimais. Vienas ryškiausių Ptako prisiminimų yra prezidento Antano Smetonos vizitai pas savo geriausią draugą Lietuvos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorių J. Norkaitį. Tada Ptakas atverdavo didžiulius dvaro vartus su šypsena pasitikdamas Antaną Smetoną su Sofija Smetoniene, bei kitus aukštus to meto valdininkus.

Dar ir šiandien Ptako vaikai (2 sūnūs ir 1 dukra) grįžta į savo gimtinę kumetyne aplankyti ne tik tėvo namų, bet ir jo kapo...

Dvaro spirito varykla – svajonės išsipildymas

Daukšiagirės dvaro spirito varykla buvo pastatyta 1882 m. Meistrai, pastatę spirito varyklą, iš tų pačių plytų atstatė ir medinę, gaisro suniokotą, Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Deja nėra išlikusios tikslios informacijos kurie statybos darbai buvo pirmesni: spirito varyklos ar bažnyčios. Būtent raudonų plytų sienos ir sužavėjo dabartinę Pakuonio dvaro spirito varyklos pastato šeimininkę Nijole Lukoševičienę. Moteris norėjo nupirkti namus dukrai ir jau buvo suradusi tinkamą namą Pakuonio miestelyje – su namo pardavėjais jau šampano taures pakėlė dėl sėkmingo būsimo namo pirkimo-pardavimo. Atsivežus meistrus profesionalia akimi apžiūrėti norimo namo, šie pasiūlė pavažiuoti dar pora kilometrų, pažiūrėti Pakuonio dvaro ir spirito varyklos. Ten nuvykus ir pamačius raudonas apleistos buvusios spirito varyklos sienas pirmieji moters žodžiai buvo: „Ar gali šitos sienos dar likti stovėti?“ Tai buvo galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Nors vaizdas toli gražu nepriminė pasakų pilies ar svajonių namo: per duris į vidų tekėjo vanduo, apleista aplinka, o pats pastatas buvo pripažintas tinkamas tik nugriovimui. N. Lukoševičienė visada žavėjosi molinėmis raudonomis plytomis ir arkiniais langais. Keliaujant po Lietuvą ir matant raudonų plytų namus jos pasąmonėje vis svajingai sukdavosi mintys: ak, kaip būtų gerai... Svajonei buvo lemta išsipildyti. 1996 m. rugpjūtį moteris nusipirko buvusią spirito varyklą iš trijų žmonių, kurie sovietiniais laikais atskiras patalpas buvo gavę už pajus. Su dviem iš jų pavyko susitarti iš karto, trečiasis iš pradžių nesutiko parduoti savo dalies ir tam turėjo svarią priežastį - čia gyveno arkliukas. Arkliukui numirus paskutinis pardavėjas pasirašė pardavimo sutartį.

Iš nugriovimui tinkamo pastato į išskirtinio grožio sodybą

Atvėrus pastato duris vaizdas nedžiugino: sienos ir stulpai apdaužyti ir apleisti. Vienoje pastato pusėje buvo civilinės gynybos sandėlis, kitoje sovietiniais laikais buvo remontuojami traktoriai. Traktorių tepalus tiesiai pro langą išpildavo ant kiemo, tad ir lauko vaizdas buvo ne tik apleistas, bet dar ir pajuodusia siena bei tepalais užterštu tvenkiniu, primenantis kokia pastato paskirtis buvo prieš kelis dešimtmečius. Iš pradžių reikėjo visą apleistą aplinką – šabakštyną – panaikinti. Net pastato pamatų reikėjo ieškoti – teko atsikasti visą metrą. Dirbo buldozeris, ekskavatorius, atkasinėtu gruzu-žvyru buvo atrestauruojami dvaro keliai, kurie buvo beveik išnykę pagal kalvio Ptako prisiminimus. Pirmasis statinys apleistame pastate buvo pirtis, pastatyta iš civilinės gynybos sandėlyje rastų didžiulių drebulinių stelažų. Buvo užsakytas pastato rekonstrukcijos projaktas, pagal kurį buvo atliekami statybos darbai. Mažojoje menėje pastatytas senoviškas židinys, o viename kambaryje krosnelė su pricu.

Planuose – namas dukrai, realybėje – neplanuotas verslas

Kadangi dukra į naujuosius namus neatsikraustė, o dalis pastato jau buvo suremontuota, draugai ir pažįstami pradėjo N. Lukoševičienės klausti ar nesutiktų patalpų išnuomoti vienai ar kitai šventei. Atsirado žmonės, kurie norėjo atšvęsti vestuves su 100 žmonių, bet įrengtos patalpos tam buvo per mažos. Būsimų vestuvių piršlys klausė kodėl kitos pastato pusės neįsirengia ir pateikė pasiūlymą: “Nusipirk plyteles, o mes atvažiuosim ir sudėsim.” Kaip pasakė – taip padarė. Piršlys su brigada atvažiavo, sudėjo plyteles ir ant savo paties sudėtų grindų atšoko vestuves. Moteris neturėjo idėjos šios vietos paversti verslu, draugai patys prašėsi, iš lūpų į lūpas perduodami žinią savo draugams, pažįstamiems ir norinčių išsinuomoti patalpas vis daugėjo.

Verslo vieta ir namai viename

Po motinos mirties N. Lukoševičienė priėmė sprendimą parduoti tėvų palikimą Rokuose ir savo pačios įsigytą namą Vainatrakyje ir kraustytis į jau verslu tapusią sodybą. „Kiek galima lakstyti iš vienų namų į kitus“ – argumentuoja sodybos šeimininkė. Atsikrausčiusi pamažu įsirengė antrą aukštą, vėliau ir trečią, pasikvietė meistrą iš Anglijos, kuris sodyboje dirbo beveik tris metus. Dar ir šiandien sodyba toliau yra remontuojama ir tobulinama tiek viduje, tiek išorėje. Visus lauko apželdinimo darbus moteris atlieka pati. Ryšys su žeme ir gamta yra neatsiejama jos asmenybės dalis.

Sodybos pavadinimas ir mistinės asociacijos

Rinkdama sodybos pavadinimą N. Lukoševičienė turėjo sugalvojusi du variantus: Dvaro bravoro menė ir Aid Spiritum. Pirmojo pavadinimo reikšmė yra tiesioginė: Dvaro bravoro – dvaro spirito varyklos, menė – pokylių salė. Antrasis variantas gali pasirodyti kiek dviprasmiškas: Aid Spiritum. Aid – sūnaus vardo trumpinys (Aidas) spiritum – galėtum pagalvoti, jog, vėlgi, tai yra susiję su spirito varyklos istorija, tačiau moteris turėjo galvoje lotynišką šio žodžio reikšmę – siela, dūšia. Galiausiai buvo nuspręsta sodybą pavadinti Dvaro bravoro mene. Prieš daugelį metų sodybos šeimininkė sulaukė pasiūlymo ir iš parapsichologės – į sodybą įsileisti raganų dūšių ir vesti ten mistinius renginius. Moters atsakymas buvo kategoriškas: „Savo namuose aš būsiu vienintelė ragana“.
Šiandien dvaro šeimininkė savo darbo indėlį perduoda į savo vaikų ir anūkų rankas. „Tegul jaunimas toliau galvoja ką nori padaryti su šia vieta, o padaryti čia galima labai daug ką. Aš jau išeinu į pensiją, noriu važiuoti prie jūros, vaikščioti po miškus, mėgautis gamta“ , - savo mintimis dalinasi N. Lukoševičienė. Ji yra dėkinga likimui, kad visą šį laiką šalia jos buvo patikimi ir geri žmonės, kurie padėjo šiame kelyje ir prisiėmė dalį naštos tiek atkuriant pastatą antram gyvenimui, tiek vykdant jame veiklą. Didelės įtakos turėjo šeimos draugas Vytautas Gusas ir jo sūnus Dalius, kurie padėjo įgyvendinti Nijolės architektūrinio pobūdžio sumanymus. Moteris išsiskiria ypatingai dideliu atsakomybės jausmu, nes gyvenime vadovaujasi credo: viską reikia atlikti arba gerai, arba visai nedaryti.

Dvaro g. 10, Daukšiagirės k., Prienų raj. 59321 Pakuonis

Dvarobravoromene

Dvarobravoromene

Tel

El. paštas

Adresas